Maždaug savaitÄ™ prieÅ¡ Rusijos invazijos į UkrainÄ… ketvirtÄ…sias metines laikraÅ¡tis The New York Times iÅ¡spausdino kviestinÄ—s vieÅ¡nios Natalijos Gumeniuk esÄ— “Kada baigsis Å¡is karas? Klausimas beprasmiÅ¡kas”. Tiriamosios žurnalistikos atstovÄ— daug laiko praleidžia netoli fronto linijų, nuolatos raÅ¡o ir kalba apie karÄ… tarptautiniu mastu. Pasidalijusi nuoroda į savo Facebook puslapyje, Gumeniuk pridÅ«rÄ—, kad vis tiek laiko jį aktualiu, nors publikavimas buvo atidÄ—tas daugiau negu Å¡eÅ¡iems mÄ—nesiams: “ParaÅ¡iau Å¡itÄ… esÄ— po Aliaskos, bet redaktoriai vis galvojo, kad greitai kažkas nutiks. GalbÅ«t Rijade, galbÅ«t Floridoje…” (tai numanomos vietos derÄ—tis dÄ—l taikos Ukrainoje, vykstant Rusijos sukeltam karui).
Kas paskatino redaktorius pagaliau paskelbti Å¡Ä raÅ¡inį, nÄ—ra iki galo aiÅ¡ku, gal tai lÄ—mÄ— artÄ—janti vasario 24-oji – plataus masto karo ketvirtosios metinÄ—s? O gal jie galiausiai nusivylÄ— Trumpo taikdarystÄ—s talentais ir nusprendÄ— nelaukti dar vieno susitikimo Ženevoje? Veikiausiai ir viena, ir kita. Åis keistas delsimas tik patvirtino Gumeniuk įžvalgÄ…, iÅ¡dÄ—stytÄ… raÅ¡inyje: “Gali atrodyti, kad Rusijos karÄ… Ukrainoje pasaulis stebi tarsi filmÄ…. Kai dÄ—mesys atbunka, pradedama nekantrauti, kada gi ateis jo pabaiga – jei ne gera, tai bloga. UkrainieÄiams, deja, Äia ne kinas, o realybÄ—. Ji truks…
Gumeniuk iÅ¡kelia du esminius dalykus. Nors Ukraina ir Vakarai labai nori, bando ir stengiasi kuo greiÄiau užbaigti šį karÄ…, iÅ¡ tikrųjų svarbu ne tai, kada, o kaip jis baigsis, cituojant krano operatorių iÅ¡ vamzdžių gamyklos netoli Zaporižės. Ko gero, dar svarbiau, kad po ketverių metų plataus masto invazijos ir po dvylikos karo metų apskritai Ukrainos visuomenÄ— pasiekÄ— taÅ¡kÄ…, kai nebeatidÄ—lioja gyvenimo iki karo pabaigos, pradeda gyventi dabar, nors karas tÄ™siasi.
RaÅ¡ytojas, o nuo 2024 m. Ukrainos nacionalinÄ—s gvardijos seržantas Serhijus Žadanas pateikia dar vienÄ… požiÅ«rį į karo pabaigÄ… ir gyvenimÄ…, jam tebevykstant. Miuncheno saugumo konferencijoje 2026 m. vasarį savo kalboje “DeÅ¡imt tezių apie ateitį” jis pabrėžė: “Turime bÅ«ti pasiruoÅ¡Ä™. Kai karas baigiasi, paprastai lieka pasekmÄ—s. Labai svarbu suprasti, kad su jo vaiduokliais ir Å¡eÅ¡Ä—liais susidursime dar labai ilgai”.
Ateitį jis apraÅ¡o kaip gyvÄ… atmintį, susijusiÄ… su Å¡iurpia karo patirtimi, kaip negyjanÄiÄ… traumÄ…, kaip sugriautÄ… pasaulio tvarkÄ…, kuri, viliamasi, bus atkurta. Serhijus nelaiko ateities atidÄ—ta praeitimi. Karas nÄ—ra lūžis, natÅ«ralios daiktų krypties pakeitimas. Tai realybÄ—, nenormali padÄ—tis, bet, anot Žadano, “ateitis vis tiek priklausys nuo mÅ«sų – kas mes esame, kÄ… iÅ¡saugojome, kuo galÄ—sime tapti”.
Ar sugestija perkelti karo vaiduoklius ir Å¡eÅ¡Ä—lius į ateitį, juos legalizuoti, bandant suvaldyti, yra drÄ…sus, ar desperatiÅ¡kas žingsnis? Ar tai tik politinis raginimas užsitikrinti bendrÄ… darbotvarkÄ™? O gal vienintelÄ— galimybÄ— iÅ¡vengti nuolatinio savÄ™s apgaudinÄ—jimo? Žadanas raÅ¡o: “Å is pirmasis didelis XXI amžiaus karas parodÄ—, kad pasaulis yra pernelyg susijÄ™s su savo praeitimi, kad nekurtų ateities, pagrįstos bendru saugumu ir pasitikÄ—jimu. TodÄ—l Å¡iandien, padedant aukoms gintis nuo ginkluotos agresijos, daroma ne paslauga joms, o kuriama visiems bendra normalumo ir abipusiÅ¡kumo erdvÄ—. Kad ir kaip kai kuriems žmonÄ—ms norÄ—tųsi to iÅ¡vengti, taÄiau gaisras laive paveikia visus keleivius, nepriklausomai nuo bilieto klasÄ—s”.
IÅ¡ pastarųjų introspekcijų srauto ir svarstymų apie gyvenimÄ… karo apsuptyje bene radikaliausia arba tiesiog skausmingai sąžininga yra istorikÄ—s, raÅ¡ytojos Olenos Stiažkinos esÄ—, skirta – kitaip nei du tekstai, kuriuos Äia jau citavau, – ukrainieÄių skaitytojams. Buvusi Donecko nacionalinio universiteto istorijos profesorÄ—, po Rytų Ukrainos okupacijos 2014 m. laikinai iÅ¡keldinta (universitetas irgi iÅ¡keldintas), o tai iÅ¡ esmÄ—s reiÅ¡kia, kad Stiažkina prarado savo namus galbÅ«t visiems laikams. Žvelgdama į gyvenimo karo sÄ…lygomis perspektyvÄ…,…
